Dalyje savivaldybių sudaromi vidaus sandoriai jau ne vienus metus kelia klausimų dėl jų teisėtumo bei sąžiningos konkurencijos užtikrinimo. Ne kartą šalies savivaldybės viešąsias paslaugas pavedė teikti sau pavaldžioms įmonėms, nesilaikydamos viešųjų pirkimų procedūrų.
Vienas tokių atvejų – sandoris Lazdijų rajono savivaldybėje, dėl jo jau aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT). Byloje konstatuota, kad vidaus sandoriai gali būti sudaromi tik išimties tvarka.
Liepos 13-ąją beveik dvejus metus teismuose spręstas ginčas dėl atliekų tvarkymo Lazdijų rajono savivaldybėje sandorio teisėtumo pasiekė finišo tiesiąją. LAT priėmė galutinį sprendimą byloje dėl atliekų surinkimo organizavimo ir paliko galioti savivaldybei ir „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui“ (ARATC) nepalankų apeliacinio teismo sprendimą. Teismo sprendimu, sutartis dėl atliekų surinkimo, kurios pagrindu atliekų surinkimo paslaugą teikė ARATC, nebegali būti toliau vykdoma, ARATC nebegali pats teikti šių paslaugų – turi būti skelbiamas viešasis pirkimas.
Šis sprendimas yra reikšmingas ne tik vietiniu, bet ir nacionaliniu lygiu – LAT sprendimai formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus.
Savivaldybių ir privataus sektoriaus konfrontacija
Iki 2019-ųjų gruodžio 31 d. galiojusioje Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad vidaus sandoriai gali būti sudaromi tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos tam tikros procedūrinės jų sudarymo sąlygos ir perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.
Po to ši taisyklė išplėsta, numatant alternatyvą, jog vidaus sandoriai gali būti sudaromi išimtiniu atveju, kai tenkinamos procedūrinės taisyklės ir kai įsigyjamos tam tikros viešosios paslaugos, tarp kurių ir atliekų tvarkymo paslaugos.
Būtent ši naujoji taisyklė (išlyga) interpretuota kardinaliai priešingai ir kėlė sumaištį – savivaldybės ir jų įmonės laikė, kad konkrečiai įstatyme įvardintų viešųjų paslaugų teikimas gali būti tiesiog pavedamas savivaldybės įmonei, jei tenkinami procedūriniai reikalavimai tokio sandorio sudarymui.
Tuo tarpu privatus sektorius, ypač tas, kuris suinteresuotas atitinkamų paslaugų teikimu, įstatymą interpretavo taip, jog savivaldybių teisė nėra beribė, tad neturi būti pažeidžiama sąžininga konkurencija ir vidaus sandoris negali tapti įrankiu kurti savivaldybių įmonių monopolijas tam tikrų paslaugų teikimui.
Savivaldybės savo pozicija nuoširdžiai tikėjo. Tai rodo ir statistika – nedelsiant sudaromų vidaus sandorių skaičius ir vertė per itin trumpą laiką reikšmingai padidėjo. Jei 2019-aisiais vidaus sandorių skaičius savivaldybėse siekė 37, o jų vertė buvo 607 mln., tai 2020-aisiais tokių sandorių buvo sudaryta net 83, o jų vertė išaugo iki 802 mln. Pokytis reikšmingas.
Savo pozicijai sustiprinti savivaldybės nuosekliai rėmėsi 2019 m. gruodžio 17 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, kad visi materialieji ir procedūriniai vidaus sandorių sudarymo reikalavimai turi būti tiksliai, aiškiai ir nedviprasmiškai aprašyti tiesiogiai Viešųjų pirkimų įstatyme. Savivaldybių vertinimu, jokių specifinių reikalavimų įstatymas nepateikė, todėl laikė, kad turi teisę pačios nuspręsti – sudaryti vidaus sandorį viešųjų paslaugų teikimui, ar ne.
Vilties, kad ši situacija pasikeis, atsirado 2022 m. gegužės 5 d., kai Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame nuosekliai pabrėžtas išimtinis vidaus sandorių pobūdis. Tačiau ir tuomet savivaldybių atstovai suabejojo šių išaiškinimų reikšme.
Abejonė kilo dėl to, kad Konstitucinis Teismas, vienas vertus, nepripažino įstatymo prieštaraujančiu Konstitucijai, kita vertus, išdėstė tam tikras jo taikymo sąlygas, kurios pačiame įstatyme nebuvo įtvirtintos. Tokiu būdu bandyta teigti, kad yra tam tikra spraga – teisės aktai nenumatė draudimo ar specialių sąlygų sudaryti vidaus sandorius, o Konstitucinio Teismo nutarimo turinys vertintinas tik kaip obiter dictum (pasisakyta tarp kitko).
Svarbiausia – įstatymo prieštaravimas Konstitucijai nenustatytas, tad ir pokyčių nebuvo pasiekta. Dėl šios priežasties, teisininkų bendruomenėje buvo kilusios diskusijos, kaip visgi turėtų būti toliau interpretuojamas įstatymas ir kokie konkrečiai reikalavimai taikytini. Žinoma, visas šias problemas, mano nuomone, turėjo spręsti įstatymų leidėjas, tačiau tai nebuvo padaryta ir reikšmingiausių išaiškinimų teko laukti formuojamoje teismų praktikoje. Ir laukti teko gana ilgai.
LAT tarė svarbų žodį
Reikšmingus taškus ant „I“ sudėjo būtent šių metų liepos 13-ąją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta byla. Vertindamas „išimtinių atvejų“ vidaus sandoriams sudaryti turinį teismas pacitavo Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip nedviprasmiškai patvirtindamas šio teismo išaiškinimų svarbą ir reikšmę, tokiu būdu paneigdamas minėtas spekuliacijas dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimų tariamo neaktualumo.
Galiausiai tapo aišku, kad savivaldybės negali tiesiog nuspręsti sudaryti vidaus sandorį, turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, konkrecija atitinkamoje rinkoje, viešojo konkurso vykdymo galimybės ir kt.
Tokie LAT išaiškinimai yra reikšmingi ne tik konkrečios bylos šalims. Kaip minėta, pagrindinė šio teismo funkcija yra formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus, plėtoti teisę ir tokiu būdu užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje.
Ilgai laukti neprireikė – 2023 m. liepos 27 d. Vilniaus apygardos teismas tenkino ieškovo ieškinį, sutrumpino vidaus sandorio dėl komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės savivaldybėje trukmę ir savo sprendime rėmėsi tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.
Kas pasikeis šalies mastu?
Pirmiausia, šis LAT sprendimas itin aktualus rinkos dalyviams, kurie suinteresuoti atitinkamų viešųjų paslaugų teikimu. Savivaldybės turėtų pakeisti nuostatą, kad yra laisvos absoliučiai laisvai, neatlikusios jokio įtakos sąžiningai konkurencijai bei kitų aplinkybių vertinimo, atitinkamų viešųjų paslaugų teikimą pavesti savo įmonei.
Savivaldybės pirmiausia turi siekti, kad viešosios paslaugos būtų teikiamos aukštos kokybės, gera kaina, nepertraukiamai, profesionalių paslaugų teikėjų, o geriausio paslaugų teikėjo atranką padeda užtikrinti Viešųjų pirkimų įstatymas. Jei savivaldybė nori nukrypti nuo šio įstatymo nustatytų taisyklių ir mano, kad savivaldybės įmonė paslaugas gali suteikti geriau, pigiau, kokybiškiau ir panašiai, ji turi gebėti visa tai įrodyti. Turi būti galima nustatyti, kokia išimtinė situacija konkrečioje savivaldybėje susiklostė ir kodėl toks sprendimas yra racionalus ir pateisinamas.
Daivos Liliekienės komentaras publikuotas LRT.lt portale.