Pastaraisiais metais kasmet vidutiniškai 800 įmonių pradedamas bankroto procesas. Mūsų subjektyviu vertinimu vidutiniškai 1 iš 20 bankrutuojančių įmonių atvejų tiems juridiniams asmenims yra iškelta ir baudžiamoji byla dėl skolininko galimai padarytų nusikalstamų veikų. O tai iš esmės apsunkina pirmumo teisę turinčių kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka, reikalavimų tenkinimą ir atitolina visų kreditorių reikalavimų tenkinimą.
Tokiai bankrutuojančiai įmonei civilinis ieškinys įprastai būna pateiktas dėl sunkių nusikaltimų. Kaip taisyklė, tos veikos apima finansinius nusikaltimus (pvz., apgaulingas ir aplaidus apskaitos tvarkymas, pinigų ar vertybinių popierių klastojimas, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas, prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija, mokesčių nesumokėjimas ir pan.); taip pat nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (pvz. sukčiavimas, turto iššvaistymas, neteisėtas praturtėjimas); arba korupcinius nusikaltimus (t. y. kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas).
Pagal baudžiamąjį kodeksą formuluojami kaltinimai, kuriuos lydėjo turto areštas, nesenai buvo pateikti ir tokioms bankrutuojančioms įmonėms kaip statybų įmonė UAB Active Construction Management (anksčiau UAB Irdaiva), naftos produktų prekyba užsiimanti UAB Jumps. Ir tai tik keletas pavyzdžių. Tokioje situacijoje kasmet atsiduria bent 40 bankrutuojančių įmonių.
Paraleliai vykstant bankroto ir baudžiamiesiems procesams susikerta abiejų procesų tikslai, todėl tampa gana sudėtinga patenkinti operatyviai kreditoriaus reikalavimus.
Nemokumo proceso metu verslas kaip visuma ar nenaudojamas turtas praranda vertę. Jo vertę mažina ir bankroto administravimo išlaidos. Todėl ištęstas nemokios įmonės veikimas nėra naudingas niekam – nei kreditoriams, nei pačiai įmonei ar jos savininkams, mat paties bankroto tikslas yra kuo operatyviau patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų, tuo pačiu įmonei skolininkei likviduoti skolų naštą ir apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio nemokios įmonės atsiskaitymų uždelsimo.
Jei bankrutuojančiai įmonei iškelta baudžiamoji byla, dažnu atveju nepavyks operatyviai patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų.
Deja, jei tai pačiai įmonei iškelta baudžiamoji byla – to operatyviai padaryti nepavyksta, mat tokiu atveju dažnai bankrutuojančiai įmonei yra pritaikomos ir procesinės prievartos priemonės – t. y. laikinas nuosavybės teisių apribojimas, tokiu būdu siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį arba turto konfiskavimą, kuris numatytas kaip baudžiamojo poveikio priemonė už pareikštą kaltinimą. Tokios prokuroro ar teismo pritaikytos procesinės prievartos priemonės galioja ir bankrutuojančios įmonės administratoriui, jei bankrutuojančios įmonės turtas jau yra perleistas jo žinion, todėl jis šių priemonių galiojimo metu negali pardavinėti įmonės turto bei tenkinti kitų kreditorių finansinių reikalavimų.
Baudžiamasis procesas gali trukti ir ne vienerius metus. Pavyzdžiui, jau minėtos UAB Irdaiva atveju, bankroto byla tęsiasi nuo 2019 m. pabaigos, o kreditoriai vis dar laukia baudžiamosios bylos baigties. Praktikoje baudžiamosios bylos gali būti nagrinėjamos ir 3, ir 5 metus. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas tokio proceso metu iš esmės yra neribotas, todėl gali būti tęsiamas tiek, kiek bus nagrinėjama byla.
Laukimo laikotarpiu auga ir bankrutuojančios įmonės turto administravimo išlaidos (pvz. turto saugojimas). Jos gali siekti ir kelis šimtus tūkstančių eurų, jei įmonė didesnė. Be abejo, ir dėl natūralaus nusidėvėjimo bei kitų priežasčių mažėja tokio turto vertė.
Laikrodis negailestingai tiksi, o karieta – po truputi virsta moliūgu. Tą supranta ir stovintieji kreditorių eilėje. Neturėję vilčių, kad atgaus 100% savo pateiktų reikalavimų, bankroto bylai tęsiantis yra priversti visiškai minimizuoti savo lūkesčius susigrąžinti bent dalį to, ką prarado.
Egzistuoja ne tik ekonominė, bet ir teisinė problema – juridinių asmenų nemokumo įstatyme yra nustatytas bendras 1 metų bankrutavusios įmonės likvidavimo terminas, taip siekiant užtikrinti bankroto proceso operatyvumą ir sutrumpinti niekam nenaudingą procedūros tąsą.
Civilinio ieškinio pagrindu kylantys kreditoriaus reikalavimai stabdo procesą, bet neturi pirmumo kreditorių eilėje
Bankroto proceso atveju, kuomet paraleliai vyksta baudžiamasis procesas, kreditorių sąrašas teismo jau būna patvirtintas, kurį sudaro kreditoriai su hipoteka užtikintais reikalavimais, kiti pirmos ir antros eilės kreditoriai, o civilinių ieškovų baudžiamojoje byloje reikalavimai yra sprendžiami baudžiamojoje byloje.
Hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai pagal jos prigimtinę esmę bankroto proceso metu turi pirmumo teisę. Tokio kreditoriaus interesai remiantis Civiliniu kodeksu yra ginami net ir tuo atveju, jei baudžiamajame procese iš skolininko konfiskuojamas įkeistas turtas. Šiuo atveju hipotekos kreditoriaus reikalavimą tenkina (įkeisto daikto verte) atitinkamai naujasis daikto valdytojas.
Tačiau baudžiamojoje byloje pritaikius areštą tokios hipotekos kreditoriaus pirmumo teisės iš esmės tampa apribotos. Jie turi laukti, kol bus išspręsti civilinių ieškovų reikalavimai baudžiamojoje byloje, kurie neturi jokio pirmumo. Trumpai tariant, net ir pripažinus įmonę kalta baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas su savo reikalavimais tik atsistoja į bendrą kreditorių eilę ir laukia savo reikalavimo tenkinimo kartu su kitais kreditoriais.
Tai reiškia, kad iš esmės tokiu atveju hipoteka užtikrinto kreditoriaus reikalavimas bankroto procese turėtų būti tenkinamas pirmiausiai iš įkeisto turto, kurio administratorius negali realizuoti, kol jam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Kitaip tariant, baudžiamajame procese bankrutuojančiai įmonei pritaikius laikiną nuosavybės teisės apribojimą yra stabdomas bankrutuojančio skolininko turto realizavimas.
Ši teisinė kolizija Lietuvos teisės aktuose egzistuoja nuo neatmenamų laikų. To neišsprendė ir 2020 m. įsigaliojęs naujasis Juridinių asmenų nemokumo įstatymas.
Siekiant suderinti baudžiamajame procese lakinu nuosavybės teisės ribojimu siekiamus tikslus su bankroto tikslais, patartina kreiptis į ikiteisminį tyrimą vedantį prokurorą ar baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą ir prašyti keisti taikomos procesinės prievartos priemonės apimtį bei sąlygas.
O tiksliau, tokiu kreipimusi reikėtų prašyti leidimo nemokumo administratoriui Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatyta tvarka realizuoti (parduoti) bankrutuojančios įmonės turtą, o iš pardavimo gautą pinigų sumą, viršijančią įkeitimo kreditoriaus reikalavimo dydį, pervesti į prokuratūros ar teismo nurodytą depozitinę sąskaitą bei toliau laikiną nuosavybės teisės apribojimą taikyti tik šiai pinigų sumai.
Mūsų advokatų kontoros ginčų praktikoje to pavyko pasiekti kelis kartus.
Tokiu atveju hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai buvo patenkinti pirmoje eilėje iš parduoto įkeisto turto, o kitiems kreditoriams iš likusių ir toliau teismo sąskaitoje deponuojamų lėšų savo reikalavimų tenkinimo pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatytą tvarką dar teks palaukti iki kol baigsis baudžiamosios bylos nagrinėjimas.
Įžvalgomis dalinasi NOOR advokatų kontoros partneris Giedrius Murauskas ir vyresnioji teisininkė Eglė Aleksiejeva.