Lietuvoje tebesitęsiantis skandalas, iš dalies susijęs su azartiniais lošimais, sukėlė daugybę diskusijų. Taipogi tai paskatino eilę teisėkūros iniciatyvų, siūlančių drausti azartinių lošimų reklamą ir kitaip apriboti šį sektorių. Tačiau, regis, pamiršome tai, nuo ko prasidėjo skandalas – pinigų plovimo prevenciją.
Dažnas Lietuvos pilietis (nekalbant apie verslą) turi bent minimalią patirtį, susijusią su pinigų plovimo prevencija. Daugiausiai su ja susiduriame bankuose ir kitose finansų įstaigose, kurios stebi mūsų operacijas, gali taikyti įvairius apribojimus ir tam tikrai atvejais nutraukti dalykinius santykius. Finansų įstaigos privalo vadovautis Lietuvos Banko (LB), kaip kompetentingos institucijos, atsakingos už aptariamą sritį, nurodymais ir rekomendacijomis.
Kovos su pinigų plovimu reikalavimai privalomi ir azartinius lošimus organizuojančioms bendrovėms. Todėl logiška, kad lošimų organizatoriai turėtų elgtis panašiai kaip ir bankai, t.y. stebėti savo klientų elgesį, o kilus bet kokiems įtarimams taikyti klientams apribojimus ar nutraukti su jais dalykinius santykius. Tuo tarpu už azartinių lošimų priežiūrą atsakinga Lošimų priežiūros tarnyba (LPT) turėtų rodyti lyderystę pinigų plovimo rizikai valdyti lošimų srityje. Deja, realybė yra kitokia.
LPT rimto dėmesio kovai su pinigų plovimu rizika neskiria. Šios įstaigos kontrolės padalinį sudaro tik keli darbuotojai, iš kurių nė vienas, panašu, nesispecializuoja šioje srityje. Palyginimui: LB pinigų plovimo prevencijai yra įkurtas atskiras skyrius.
LPT pozicija esminiais kovos su pinigų plovimu susijusiais klausimais prieštarauja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pozicijai. Pavyzdžiui, priešingai nei LPT, FNTT teigia, kad azartinius lošimus organizuojančios bendrovės neprivalo viešai atskleisti taikomų klientų stebėjimo bei rizikos vertinimo metodikų. Akivaizdu, kad jeigu tokios metodikos būtų viešai žinomos, nusikaltėliams būtų daug lengviau pasinaudoti azartiniais lošimais nusikalstamais tikslais. Deja, tai nėra akivaizdu LPT.
Pinigų plovimo prevencijos tikslas yra užkirsti kelią nusikaltimams, o ne kovoti su jų padariniais. FNTT viename iš savo teisės aktų yra nurodžiusi, kad vertinant, ar piniginė operacija ar sandoris yra įtartini, už pinigų plovimo prevenciją atsakingi subjektai neprivalo išsiaiškinti, ar jų klientai tikrai daro nusikaltimus. Minimam vertinimui pakanka subjektyvių tokio subjekto darbuotojų įtarimų. Vadinasi, lošimų organizatoriai (kaip ir bankai) turi turėti galimybę nesudaryti sutarčių su asmenimis, keliančiais pinigų plovimo rizikas. Lošimų organizatoriai taip pat turėtų turėti galimybę taikyti apribojimus esamiems klientams arba nutraukti santykius su jais, jei kyla įtarimų dėl neteisėtų veiksmų.
Tačiau LPT mano kitaip. Nors jokie teisės aktai Lietuvos gyventojams absoliučios teisės lošti nenumato, LPT yra nurodžiusi, kad azartinių lošimų organizatoriai sutartis privalo sudaryti su visais norinčiais lošti, nepaisant organizatorių nustatomų rizikų. Be to, skirtingai nei FNTT, LPT vien įtarimų apie daromus nusikaltimus nepakanka. LPT tikisi, kad lošimų organizatoriai atliks teisėsaugos instituciją darbą bei „objektyviais ir neginčijamais įrodymais“ nustatys klientų daromus pažeidimus. O kai nustatys, tuomet galės taikyti pinigų plovimo prevencijos priemones. Nepaisant to, kad tai bus nebe prevencija, o kova su jau padarytų nusikaltimų pasekmėmis.
Komentaro pradžioje minimas skandalas aiškiai parodė, kad daugiausiai problemų turime su nusikaltimų prevencija. Tačiau kol šiai sričiai lošimuose nebus skiriamas reikiamas dėmesys ir priemones, tikėtina, ir ateityje išgirsime skandalingų istorijų, kurių pasekmes aptarinėsime post factum.
Straipsnis publikuotas „Verslo žinios” portale čia.