Kai statybų metu ar net joms pasibaigus paaiškėja, kad statinio projektas ydingas, tenka taisyti netikslumus. Nustatyti, kas atsakingas už neplanuotus darbus ir dėl to kilusias išlaidas, sudėtinga, juolab, kad klaidos kaina gali būti ir septynženklė. Tad tokie ginčai dažniausiai būna klampūs ir iš juos narpliojančių teisininkų reikalauja ne tik patirties, bet ir specifinių žinių.
Profesionaliai parengtas projektas yra viena kertinių sėkmingų statybų sąlygų, tad projektavimo veikla užsiimantiems asmenims keliami griežti reikalavimai. Prieš statybas privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą, kuriuo patvirtinamas techninis statinio projektas. Jei statinys sudėtingas, būtina atlikti ir nepriklausomą ekspertizę. Atskiras projekto sritis, pavyzdžiui, elektrą ar priešgaisrinę saugą, vertina ir būrys institucijų, o jau pabaigus statybas, tikrinamas statinio atitikimas projektui ir teisės aktų reikalavimams.
„Nors saugiklių yra tikrai nemažai, klaidų projektuojant, ko gero, neįmanoma visiškai išvengti. Per metus teismuose nagrinėjama keli šimtai dėl projektavimo klaidų kilusių ginčų. Visgi bendras mastas yra tikrai didesnis, nes ne visi jie pasiekia teisėjo kabinetą. Dalį ginčų statybų proceso dalyviai išsprendžia bendru sutarimu, tačiau tai pavyksta tikrai ne visada. Nustatyti, kas atsakingas, nelengva, nes statybų procese dalyvių daug, ir kaltė retai būna akivaizdi“, – teigia Giedrius Murauskas, advokatų kontoros NOOR vadovaujantis partneris, jau daug metų dirbantis su tokio pobūdžio ginčais.
Stogas neatlaiko ant jo suplanuotų vėdinimo įrenginių. Pamatai – statinio krūvio. Į suprojektuotas ertmes netelpa inžinerinės sistemos. Elektros instaliacijos laidų reikia dvigubai daugiau nei buvo planuota. Tai – tik keli realūs advokato praktikoje pasitaikę projektavimo klaidų pavyzdžiai. Projektavimo klaidos gali būti susijusios su bet kuriuo statinio elementu ar jo funkcionalumu ir dėl jų dažnai ženkliai išauga galutinė projekto kaina bei nusikelia įgyvendinimo terminus, o visos šios pasikeitusios aplinkybės galiausiai beveik neišvengiamai virsta ginču tarp užsakovo ir rangovo.
„Žinoma, užsakovas tikisi, kad pasitelktos rangos įmonės iš karto įsivertins visus projekto defektus ir savo sąskaita pašalins kilusias problemas. Tuo tarpu rangovai, kurie dirba pagal užsakovo pateiktą projektą teigia, kad sudarydami sutartį negalėjo identifikuoti visų projekto klaidų ir neprivalo kompensuoti visų papildomų darbų. Kuris jų teisus, labai priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir sutarties sąlygų“, – sudėtingas situacijas komentuoja G. Murauskas.
Dar komplikuočiau, jei klaidos „išlenda“ jau baigus statybas. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad vėdinimo sistema neužtikrina reikiamo oro srauto. Arba dėl netinkamos hidroizoliacijos per pamatus sunkiasi gruntinis vanduo. Jau pastatyto statinio defektų šalinimas dažnai skausmingas ne tik finansiškai – kol bus atlikti reikiami rangos darbai, gali tekti ir stabdyti ar ženkliai riboti naudojimąsi pastatu. Pastato savininkas, kuriam ir tenka pareiga pašalinti visas problemas, natūraliai ima žvalgytis, su kuriuo statybų proceso dalyviu būtų teisinga pasidalyti neprognozuotas išlaidas.
Statinio defektus gali lemti trys dalykai: projektavimas, rangos darbai arba netinkama eksploatacija. Dalyje ginčų nėra akivaizdu, kuri priežastis yra tikroji, dėl to vyksta rimta kova. Joje dažnai dalyvauja ir draudimo kompanijos, nes beveik visi statybų proceso dalyviai (projektuotojas, projekto ekspertuotojai, statybos techninis prižiūrėtojas) privalomai draudžia savo civilinę atsakomybę. Visgi draudimo bendrovės paprastai nelinkusios skubėti pildyti pretenzijose išdėstytų reikalavimų, ypač jei sumos ženklios. Dažniau jos kruopščiai vertina kiekvieno ginčo eigą ir nevengia išlaukti, kaip įvykiai susiklostys teisme.
„Mano praktika rodo, kad jei anksčiau dominavo bylos prieš rangovus, pastaraisiais metais daugėja bylų būtent prieš techninius ir darbo projektus parengusias įmones. Vis dažniau prisimenama ir projektų ekspertizę atlikusių įmonių atsakomybė“, – pastebi teisininkas.
Kai kilus ginčui statybų proceso dalyviai beda pirštu vieni į kitus ir susitarti nepavyksta, byla pasiekia teisėjo kabinetą. O teisėjas, atsivertęs bylos medžiagą su dažnai visiškai priešingais šalių paaiškinimais bei prieštaringais įrodymais, dažniausiai į pagalbą pasitelkia nepriklausomą ekspertizę. Ją atlieka vienas iš Teisingumo ministerijos administruojamame sąraše nurodytų ekspertų. Jų, pasak G. Murausko, šalyje nėra daug, todėl dažniausiai bylose figūruoja tos pačios dešimt pavardžių.
„Teismo paskirtos ekspertizės išvada paprastai yra lemiama. Ji savaime nėra absoliučiai privaloma teismui, bet jei šis nesutinka su eksperto išvadomis, turi argumentuoti, kodėl. Visgi teismas techniniuose klausimuose turi gana nedaug profesionalios pagalbos, todėl nepriklausomos teismo paskirtos ekspertizės svoris yra tikrai didelis“, – aiškina NOOR teisininkas.
Žinoma, nemažą reikšmę procese turi ir ginčo šalių teisinių patarėjų patirtis. Tokių bylų baigtis smarkiai priklauso nuo to, kokius įrodymus pavyksta surinkti kiekvienai pusei. Teisininkui būtina gerai suvokti savo įrodinėjimo naštą, suprasti kada pakanka privačios kliento užsakomos ekspertizės, o kada jau būtina prašyti teismo skiriamos. Patyręs advokatas su kliento pagalba taip pat gali įvertinti, ar tikslinga kritikuoti gautos ekspertizės rezultatus ir reikalauti pakartotinės ekspertizės pavedant ją kitam teismo ekspertui. O galbūt verta kviesti ekspertą į teismo posėdį gyvai apklausai, ar reikalauti, kad jam būtų raštu užduoti papildomi klausimai ir panašiai.
Norint suvaldyti tokį ryškų techninį atspalvį turintį procesą, reikia ne tik patirties ir įsigilinimo į statybos techninius reglamentus. Svarbu suprasti pačius techninius projektus, galiausiai – išmanyti specifinę terminiją. Rostverkai, galvenos, pandusas, šurfai, kernas, sprinkleriai, kirtikliai, fankoiliai, vardija G. Murauskas. Jei šios sąvokos atrodo panašesnės į burtažodžius nei statinių parametrus, susikalbėti su proceso dalyviais bus nelengva.
Pasak NOOR teisininko, vieno recepto kaip išvengti projektavimo klaidų nėra. Reikėtų būti dėmesingesniems, jei dirbama su retesniais statiniais, pavyzdžiui, baseinu. Taip pat, kai statiniui reikia parinkti labai specifinę, rečiau naudojamą įrangą, tarkime, sudėtingus vėdinimo ar valymo įrenginius. Patyrę užsakovai į rangos sutartis mėgsta įtraukti nuostatas, kad rangovas susipažino su techniniu projektu, jį išanalizavo ir prisiima bet kokių projekto klaidų riziką. Vis dėlto net ir tai neapsaugo nuo ginčo, ar rangovas vėliau paaiškėjusias klaidas apskritai galėjo pastebėti.
Užsakovas turėtų įsivertinti, ar tikrai verta projektavimą ir rangą pavesti skirtingoms įmonėms. Advokato teigimu, jei techninį projektą parengė ir jį vėliau įgyvendino tas pats rangovas, pastarajam išsisukti nuo atsakomybės už galimas projekto klaidas bei papildomus darbus yra labai sudėtinga.
Kada verta visomis išgalėmis bandyti susitarti dėl neplanuotų išlaidų, o kada – eiti į teismą? G. Murausko nuomone, apie ginčo sprendimą teisminiu keliu galima svarstyti, kai ginčo suma ne menkesnė nei 50 000 Eur, antraip pradėtas procesas gali atsieiti daugiau, net ir sėkmės atveju. Tiesa, dauguma projektavimo ginčų būna ženkliai didesnės vertės. „Dabar atstovaujame net dviejose bylose, kurių vertė viršija 1 mln. eurų“, – atskleidžia NOOR teisininkas.
Straipsnis publikuotas „Verslo žinios” portale čia.